NUODĖMĖ (c) Iš Moterų ciklo.

Ji tylėjo.

Akimirksniui stabtelėjau. Užsiverčiau pilną taurę ir išgėriau iki dugno. Valandėle sėdėjau užsimerkes. Atsikvėpiau ir tesiau toliau. Šnekėjau apie Remarko nelengvą gyvenimą, jo tikrąją pavardę perskaitoma iš kito galo, alkoholio kiekį išgerta knygose, po to šnekėjau apie Alpes, Veneciją ir Baisiogalos geležinkelio stotį, ištikimybę, Utenos gėrimų reklamą, priklausomybę, visatos paslaptis, žmogaus bereikšmiškumą ir vėl apie Nuodėmę. Apie Nuodėmės atpirkimą. Bausmę už Nuodėmę. Kaltės jausmą...

Ji tylėjo.

Apsidairiau. Tylėjo ir visas restoranas. Pasijutau nejaukiai. Šnekėjau toliau. Balsas pradėjo nervingai trukčioti. Šiek tiek pakeltu tonu šnekėjau apie kulinarinius sugebėjimus, administracines nuobaudas už viešos tvarkos pažeidimus, salyklą, sakyklą, mokyklą, rūkyklą, skalbyklą, valyklą, ypač detaliai aptariau cheminį valymą, bigudukus bei 60-tųjų animaciją, kai ji dar vadinosi multiplikacija. Šnekėjau ir apie rekreaciją, sielos persikūnijimą. Nuodėmės priklausomybę kūnui, bet ne sielai. Galu gale dvasinį džiaugsmą... Kai sustojau, išgirdau kaip mano pasakytas paskutinis žodis nuaidėjo restorano platybėje. Vėl stojo spengianti tyla..Tylėjo ir Ji. Supratau, kad paskutinius sakinius rėkiau... Administratorius dar labiau išsižiojęs stovėjo nukėlęs ragelį prie telefono su aiškia intencija rinkti dviženklį numerį. Pora minučių tylėjau. Kol staiga galvoje kažkas spragtelėjo. Paaiškėjo, kad esu valdomas iš aukščiau. Tarzanišku balsu surėkiau "Equadoooooorrrrrrrr!!!!!!!!". Stvėriau pirmą pasitaikiusią taurę ir išpyliau Jai ant galvos. Varvantis nuo ausų raudonas vynas sumaišė jausmus. Griebiau kotletą ir sviedžiau šalia sėdinčiai damai į dešinę akį. Raugintais agurkais apmėčiau kaip pamišusiai lakstančius barmenus. Kilo sumaištis. Isikandau morką ir su riksmu "Who framed Rogger rabbit?!" ištaškiau į šipulius akvariumą. Pašokinėjęs ant vargšių žuvelių spyriau netoliese stovinčiam pagyvenusiam ponui į minkstą vietą.Pagautas vienvaldystės jausmo suvyniojau restorano vedėją į staltiesę ir nuridenau į kitą restorano galą. Šiek tiek prisėdau ant savo aukos atsipūsti.
Nužvelgiau restoraną. Kitam gale tiesiai prieš manę kabojo didelis veidrodis. Pamačiau savę. Veidas buvo bejausmis. Neliko nei jausmų, nei aistros. Aistros nei mylėti, nei naikinti. Tačiau padariau tai kas man atrodė tuo metu geriausia - paskelbiau, kad prasideda bilietų kontrolė. Pasiėmiau dvi šakutes ir pakilau vykdyti egzekucijos. Pirmu numeriu iškompastiravau administratoriaus kaklaraištį. Iš lėto eidamas pro staliukus ir kompastiruodamas įvairius lankytojų atributus, artėjau prie savo stalo. Priėjęs, iš visų jėgų smeigiau abi šakutes į stalą. "Aha. Štai ir zuikis". - ištariau labai ramiai. Paėmiau jai už ausies, iš lėto pakėliau ir pabrėždamas kiekvieną žodį garsiai, kad visi girdėtu sarkastiškai šypsodamasis paklausiau: "O jūsų bilietas?"

Ji tylėjo..

Pergalingai nužvlegiau suniokotą restoraną. "Pagavau?!?!" - sugriaudėjau. Visi į šonus ėmė kratyti galvas. "Jūs, ponia, sulaikoma!!", - surėkiau išsprogdinęs akis, stvėriau ją už plaukų ir išvilkau į gatvę. Kojos vilkdamosis šokinėjo per išvartytas kėdes. Igrūdau į taksį. Persigandusiam vairuotojui išklaikusiu veidu liepiau vežti namo. Užvilkau laiptais į viršų. Įnešiau į kambarį ir atrėmiau į sieną. "Šitaip?!.."

Ji tylėjo.

Toliau viskas įvyko žaibiškai. Išsitraukiau iš kišenės rezervinę šakutę ir dūriau jai į pilvą. Ji neišleido nei garselio. Dūriau antrą kartą. Po to į koją. Į kitą. Į veidą. Kaip pamišęs. Pasigirdo išeinančio oro švilpesys. Guma pliuško... Kai visa išsileido, sulanksčiau ir padėjau į lentyną. Su palengvėjimu atsidusau ir klestelėjau į fotelį. Kvailai sukikenau. Akyse iškilo jos paskutinių minučių vaizdas.. Oro švilpesys, bepliukštanti guma ir negyvos akys. Negyvos, tačiau tarytum maldaujančios: pūsk manę, pūsk... "Papūsk tu man į užpakalį." - pamaniau ir įsijungiau televizorių. Žiūrėjau neatsitraukdamas iki vakaro. Rodė techninę profilaktiką.